Jau antrą kartą Vokietijoje atšaukus tradicinę „Oktoberfest“ šventę, Lietuvos miestai imasi iniciatyvos ir gyventojus kviečia iš arčiau pažinti šio festivalio tradicijas. Vieno tokio renginio organizatoriai Šakiuose atskleidžia, kad jų rengiamas aludarystės kultūros vakaras skirtas ne tik dalyviams suteikti išskirtinę gastronominę patirtį, bet ir supažindinti juos su giliomis vokiečių aludarystės tradicijomis, nuo kurių neatsilieka ir Lietuva.
Lietuviška „Oktoberfest“ interpretacija
„Oktoberfest“ festivalio Šakiuose organizatorė Zyplių dvaro virtuvės restorano „Kuchmistrai“ vadovė Jolita Briedė sako, kad pandemijos rutinos išvarginti žmonės vis dažniau atsigręžia į įvairius edukacinius ir gastronominius renginius, ieškodami naujų patirčių bei skonių. Anot jos, idėja rengti „Oktoberfest“ įkvėptą aludarystės kultūros vakarą kilo norint supažindinti vietinius gyventojus bei kitų miestų lankytojus su vokiečių aludarystės tradicijomis ir maistu neišvykstant iš Lietuvos.
„Norėjome suteikti galimybę niekur toli nevykstant pasimėgauti šiuo gilias tradicijas turinčiu gėrimu bei paragauti tradicinių vokiškų patiekalų, tokių kaip vokiški riestainiai, bavariškos dešrelės ar troškinti kopūstai. Be gastronominės patirties, supažindinsime renginio dalyvius su šimtus metų siekiančiomis aludarystės tradicijomis, papasakosime apie skirtingas šio gėrimo rūšis ir gamybos būdus“, – kalba J. Briedė ir priduria, jog dvaro virtuvės aplinka renginiui suteiks ypatingą atmosferą, mat alus buvo neatsiejama dvaro gyvenimo dalis.
Pašnekovė sako, kad paties „Oktoberfest“ festivalio ištakos siekia XIX a. pradžią. 1810 metais, spalio 12 dieną, Bavarijos karūnos princui Liudvikui Miunchene iškėlus vestuves, į jas buvo sukviesti ne tik garbingi svečiai, bet ir vietiniai miesto žmonės, kuriems parengtos specialios vaišės, tarp kurių – ir alus. J. Briedė pasakoja, jog šventė sulaukė itin didžiulio pasisekimo, tad būsimas karalius nusprendė ją rengti kasmet kaip mugę.
Ji pastebi, jog dėl palankesnių oro sąlygų festivalis pasaulyje dažniausiai rengiamas rugsėjo mėnesį, tačiau „Kuchmistrų“ aludarystės kultūros vakaras vyks spalio 8 dieną: „Renginiui datą parinkome neatsitiktinai – norėjome likti ištikimi festivalio šaknims ir organizuoti jį kuo arčiau istorinės datos.“
Gilios aludarystės tradicijos Lietuvoje
Pasak aludarystės kultūros puoselėtojo Gintaro Bingelio, Lietuva savo tradicijomis nenusileidžia Vokietijai, o randami archeologiniai radiniai byloja, kad alus šalyje galėjo egzistuoti prieš daugiau nei pusantro tūkstančio metų.
„Tikslių istorinių duomenų apie tai, kada Lietuvoje atsirado aludarystė nėra, tačiau archeologiniai kasinėjimai datuoja raugintų miežių gėrimą dabartinės Lietuvos teritorijoje dar VI a. Rašytinių šaltinių apie Lietuvoje gaminamą alų galima rasti nuo XI a., o aludarystės kultūra Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje (LDK) ypač suklestėjo XVI a. Pirmasis salyklininkų cechas įkurtas 1552 metai, kai LDK valdė didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas“, – pasakoja G. Bingelis.
Visgi, anot jo, profesionalios aludarystės pradžią LDK reiktų sieti su XV a., kai Kaune įsteigtos Hanzos sąjungos atstovybė ir jos sandėliai: „Šalia kūrėsi profesionalūs aludariai. Tai liudija toje miesto dalyje archeologų aptinkamos taip vadinamos aludarių krosnys alui virti bei hipokaustinės krosnys – salyklui gaminti. Tamsus Kauno alus buvo žinomas LDK, mėgtas ir vilniečių. Tiesa, XVI a. tiek miestiečiai, tiek tikėtina ir kaimo žmonės, alų gamindavosi patys, nes alus buvo jų kasdienio raciono dalis. Tai liudytų Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos vizitacijos Vilniuje proga sudarytas vadinamųjų miesto posesijų surašymas, kuriame minima, jog beveik kas antroje miestiečio valdoje būta savo reikmėms naudoto bravoro.“
G. Bingelis pastebi, kad nepaisant vietos aludarių išpuoselėtų gamybos būdų ir skonių, Lietuvoje taip pat galima įžvelgti vokiečių aludarystės įtaką: „Vokiškas alus visais laikas buvo vertinamas kaip vienas geriausių Europoje, todėl įvairios jo rūšys buvo gaminamos daugumoje pramoninių alaus bravorų, esančių Lietuvos teritorijoje, pavyzdžiui, „Šopeno“ Vilniuje, Alberto Foigto „Bergschlosschen“ Kaune ar Raudondvario dvaro darykloje.“
Kalbėdamas apie lietuviško ir vokiško alaus receptūras, pašnekovas sako, kad didelių skirtumų neįžvelgia, tačiau gėrimo skoniui įtakos galėjo turėti grūdų auginimo sąlygos: „Iš esmės receptūros, o tuo labiau gamybos procesas, neturėjo skirtis. Kita vertus, alus tikrai skyrėsi skoniu ir aromatu, nes salyklas buvo gaminamas iš vietinių grūdų bei apynių. Dėl gana šalto klimato bei mažai saulėtų dienų, Lietuvoje auginami apyniai nėra tokie aromatingi, lyginant su tais, kurie auga geromis sąlygomis, pavyzdžiui, istoriniame Vokietijos Hallertau regione.“
Keičiasi požiūris į alų
Anot G. Bingelio, Lietuva turi gilias aludarystės kultūros tradicijas, kurios bėgant metams tik tobulėjo, o gėrimo skoninės savybės kito kartu su žmonių įpročiais: „Alus – tarsi gyvas organizmas, kuris prisitaiko prie kintančio žmonių vartojimo ir gyvenimo būdo.“
Aludarystės kultūros puoselėtojas sako šiandien Lietuvoje įžvelgiantis svarbius pokyčius alaus vartojimo kultūroje: „Pokyčiai išties džiugina. Lavėja vartotojų skonis, žmonėms nebeužtenka prekybos centrų asortimento – ieškoma išskirtinių skonių gėrimo rūšių, populiarėja kraftinė aludarystė. Apskritai, alus dažniau degustuojamas bendraujant, jo suvartojama mažesniais kiekiais.“